Varėna turi pasaulio čempioną

Virgilijus MUNDRYS

      Praėjusį sekmadienį Vilniuje baigėsi pirmą kartą mūsų šalies sostinėje surengtos Tarptautinės kikbokso federacijos WAK–1F mėgėjų grupės K–1 pasaulio čem­pionatas, kuriame dalyvavo per 340 boksininkų iš 14 šalių. Labai stiprias komandas buvo atsiuntu­sios Anglijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Uzbekistano, Ispanijos, Lenkijos ir kitų valstybių kikbok­so federacijos. Varžybos vyko „Litexpo“ komplekso rūmuose. Dera pažymėti, kad šiame turny­re nedalyvavo daugelio Azijos ir Pietų Amerikos šalių sportininkai, nes ten yra populiaresnės kitos ko­vos menų šakos. Tačiau tai nė kiek nesumenkino Vilniuje vykusio turnyro.

      Dėl WAK–1F pasaulio čempio­nų vardų kovojo trijų amžiaus gru­pių: 13–14, 15–16, 17–18 ir suaugę boksininkai. Beveik visose jų sė­kmingai kovojo Lietuvos atstovai, laimėję daugiausia – 14 medalių ir tapę komandinių varžybų nugalė­tojais, o čempionais suaugusiųjų grupėje tapo tokie žinomi atletai, kaip Sergejus Maslobojevas (svo­rio kategorija iki 92 kg), Julius Mocka (per 92 kg), Igoris Osinas (63,5 kg). Sėkmingai startavo ir mūsų jaunieji boksininkai, iškovo­ję po kelis aukso, sidabro ir bron­zos medalius įvairiose amžiaus grupėse ir padėję mūsų rinktinei pralenkti antroje vietoje likusių Ukrainos ir trečioje – Moldovos boksininkus. Ir ypač malonu buvo matyti, kaip ant aukščiausio gar­bės pakylos laiptelio lipa varėniškis Ignas Petrušis, tapęs pasaulio čempionu pagal WAK–1F versiją 15–16 metų amžiaus sportininkų grupėje.

     Šiame turnyre Ignas startavo 63,5 kg svorio kategorijoje. Pagal burtus jis pateko tiesiai į pusfinalį, kur teko suremti pirštines su kitu Lietuvos boksininku, Vilniaus „Ringo“ klubo atstovu Visvaldu Čiuvalda. Kova truko neilgai – po kelių stiprių smūgių I. Petrušis nu­galėjo varžovą techniniu nokautu. O štai finale Igno laukė pajėgus Estijos atstovas Vadimas Lopatnikovas, kuris pusfinalyje buvo įveikęs 2013 m. pasaulio čempi­oną iš Latvijos. Lemiama dvikova vyko visus tris raundus ir iš abiejų sportininkų pareikalavo daug jėgų. Tačiau teisėjų sprendimas buvo vieningas – jie pergalę rezultatu 3:0 skyrė Ignui Petrušiui.

      „Prieš lemiamą dvikovą mano treneris, puikus kikbokso speci­alistas, beje, taip pat dzūkas An­drius Čiupaila, kuris sportuoti pra­dėjo Alytuje, patarė vengti tolimos distancijos, nes varžovas labai pa­vojingai smūgiuoja kojomis, – po apdovanojimo, rodydamas „Giružiui“ tik ką gautą diplomą ir me­dalį pasakojo jaunasis čempionas. – Todėl taip ir stengiausi kovoti, nes vidutinėje ir artimoje distanci­joje turėjau prieš estą pranašumą.

      O apskritai labai džiaugiuosi, kad dvejų metų sunkus darbas per tre­niruotes ir varžybas nenueitų vel­tui. Ir labai norėčiau ateityje, kai būsiu pilnametis, sėkmingai pasi­rodyti ir profesionalų ringe.“

      Čia verta pažymėti, kad savo sportinį kelią Ignas pradėjo dar besimokydamas Varėnos „Ryto“ progimnazijoje, kai prieš keletą metų sporto mokyklos trenerio Ir­manto Markiavičiaus grupėje pra­dėjo žaisti rankinį. Sekėsi neblo­gai ir prieš porą metų I. Petrušis su draugais net laimėjo Lietuvos jau­nučių pirmenybių bronzos meda­lius. Tačiau rankinyje Ignas neuž­sibuvo. Viską nulėmė internetinė pažintis su bendraamžiu vilniečiu Raimundu Avlasevičium, kuris jau lankė kikbokso treniruotes „Sparta gym“ sporto klube. Šia sporto šaka judrus ir norintis būti stiprus vaiki­nas domėjosi jau senokai – kovos menų meistrų kovas stebėjo inter­nete, o namo rūsyje buvo įsirengęs treniruočių kampelį su skersiniu, štanga ir bokso „kriauše“. To­dėl kai naujasis draugas 2014 m. vasarą pakvietė Igną atvažiuoti į Vilnių pažiūrėti varžybų, kuriose turėjo dalyvauti, varėniškis noriai nuvažiavo ir po kovos ne tik pa­sveikino Raimundą su pergale, bet ir išdrįso paklausti, ar negalėtų su juo išbandyti savo jėgų. Draugas prašymą sutiko su šypsena ir su­rengė gerą pirtį. To užteko. „Būsiu sportininkas“, – pasakė jis pats sau ir sulaukęs tėvų pritarimo, tų metų rudenį jau persikėlė į Vilnių, pra­dėjo mokytis Karoliniškių gimna­zijoje ir treniruotis „Sparta gym“ klube. Buvo nelengva. Treniruotės kasdien po 1,5 valandos, o šešta­dieniais – kontrolinės kovos. Ta­čiau tai varėniškio neišgąsdino. Po kelių kovų jis dalyvavo Lietuvos pirmenybėse, kur finale pralaimė­jo sunkesniam ir dvejais metais vyresniam kauniečiui. Po metų, gavęs teisę startuoti Europos jaunučių pirmenybėse, Ignas aštunfinalyje pralaimėjo vėliau čempionu tapu­siam Rusijos atstovui. Bet tai tik paskatino dar daugiau treniruotis ir štai pagaliau buvo iškovota pir­moji rimta pergalė.

      „Nuo mažens sūnus buvo darbš­tus ir mokėjo siekti užsibrėžto tiks­lo, – pasakojo Igno tėvas, Varėnos kabelinės televizijos tinklo vado­vas Ernestas Petrušis. Netrukdėme jam, bet, kai Ignas panoro važiuoti į Vilnių, paklausiau trenerio, ar verta. A. Čiupaila pagyrė vaiki­ną, sakė, kad jis labai užsispyręs, imlus ir drąsus. Tad neprieštaravo­me su mama. Tegul mokosi, tegul treniruojasi. Gal kas ir gausis…“

Giružis